Dainavos bendruomenės žmonės

Pirmoji istorija 

“duokit smuiką, duokit lyrą – žodžiai patys te pabyra – ir sušildo nors truputį – juk taip gera kartu būti…”. Šie žodžiai skambėjo improvizuotame mūzų kalnelyje, kai rugsėjo mėnesį kartu su ,,Fluxus Labas” organizavome renginį – kūrybišką ekskursiją po Dainavos parką. Eilučių autorė Loreta laisvalaikiu mėgsta rašyti ketureilius, kurie gimsta vos atsiradus kažkokiai minčiai. Polinkį tam davė tėvai humanitarai. Nors moteris kuklinasi, bet jos ketureiliai yra be galo taiklūs ir skambūs.

Apie save Loreta papasakojo, kad gyvena Dainavos rajone nuo 1972 metų. 1978 m. baigė buvusią 34 vidutinę mokyklą, 1986 m. – Kauno politechnikos institutą, turi sūnų ir dukrą, 20 metų dirbo matematikos korepetitore. Negalime neatkreipti dėmesio, kad Loreta yra aktyvi Dainavos bendruomenės narė, kelianti į viešumą problemas dėl aplinkos, kurioje gyvena. Ji yra padariusi daug nuotraukų su remonto reikalaujančiomis gatvėmis apie prekybos centrą ,,IKI “(vadinamą Saulėtekį) ir medžiagą siuntė miesto savivaldybei, Dainavos seniūnijai, ėjo pati kalbėti su seniūne. Pastangų dėka buvo išasfaltuota mašinų stovėjimo aikštelė prie autobusų sustojimo,, Saulėtekis”. Ji piktinosi ir rašė to meto ministrui pirmininkui Algirdui Butkevičiui dėl planuojamos Kauno atliekų deginimo jėgainės, kuri, kaip visiems dabar žinoma, pastatyta vos 160 metrų nuo artimiausio Dainavos gyvenamojo namo.

Nuoširdžiai linkime Loretai toliau kurti ir leisti savo kūrybai pasiekti daugiau klausytojų. Ta pačia proga dalinamės keletu jos ketureilių:

“…ir nesunku atspėt „KODĖL”- ….juk mes tuštėjame eilėm – ir parkas tapęs nebylus, ir mano kiemas toks tylus…o ir ” sodybos ištuštėję”…senose klėtys siaučia vėjas primindamas apie nelinksmą būtį….o kur lietuviui dabar būti???…”

“…kai paryčiais prabunda saulė iš už bažnyčios kryžių – kava garuoja ant palangės…o aš prisimenu Avyžių….”

“…ar meilė, ar šeima, ar nuolatinė ramuma …..savus tikslus perpus atlikus ir visgi gal žmogum išlikus….kuris nerimsta viduje ir kaltina tiktai save, kad visada kažką praleido …tik vieno jausmo nepaleido – tikėti savo jėgomis nežiūrint niekad į šalis…”

“…gal jūs galvojat , kad malonu, kai būni Italy ir tarp draugų… šalies manos nėra girdėję – man pasidaro net baugu, kad iš žemėlapio ištrinta ir atsistačius Lietuva – jau niekada nebus ji toji, kurią praradom kažkada…”

“…tik negalvoki, kad sėdėsiu kaip ta vienuolė vieniša…pažint pasaulį pažadėsiu – kiek lemta man – tai ne našta….jeigu galėčiau – nukeliaučiau net ten kur nežengia žmogus – visas kliūtis aš nugalėčiau, nes pažinimas –nuostabus…”

Antroji istorija

Ši miela, nėriniuota, mėgstanti bendrauti, be galo nuoširdi, turinti gerą jumoro jausmą ir optimistiška senjorė Monika Kvietkauskaitė – Kačinskienė per kūrybišką renginį Dainavos parke improvizuotame mūzų kalnelyje deklamavo savo kūrybos eilėraščius. Ji yra išleidusi dvi savo poezijos knygas ,,Likimų paletė” (2012 m.) bei ,,Aušros ir sutemos” (2014 m.) ir svajoja išleisti trečią knygelę. Taip pat planuose parašyti atsiminimus apie jau išnykusį Gojaus kaimą Varėnos rajone, kur ji pati gimė ir gyveno iki šešiolikos metų, pakol su šeima persikėlė į Kauną. Tai buvo,  kaip ji sako:  “Į kaimą – takučiu / Į Kauną – vieškeliu plačiu…”.

Paklausta, kaip pradėjo rašyti eilėraščius, Monika papasakojo, kad po 7 klasių apsigyvenusi Kaune ir draugės įkalbėta, ji pradėjo mokytis vakarinėje mokykloje, 8 klasėje. Tuo metu jai mokytojai sakė ,,tu gali būti gera rašytoja”, bet ji pati netikėjo sakydama, kokia čia iš jos rašytoja, jai toli iki Žemaitės ar kitų rašytojų…Bet pamažu, kaip ji sako, lašas po lašo: pradžioje deklamavo kitų kūrybą, o paskui ir pati pradėjo rašyti eiles. Polinkį kūrybai Monika paveldėjo iš savo tėvelių: mama buvo profesionali audėja, o tėvas buvo muzikalus (giedodavo gražiai), darbštus ir aplamai gabus visokiems darbams. Todėl ir Monika turi daug talentų. Ko tik gyvenime ji nedarė: mezgė, siuvo, nėrė rankdarbius, giedojo bažnyčios chore, grojo akordeonu, netgi pati yra bute pasidariusi remontą. Kaip pati papasakojo: ,,didieji darbai – tai 20 metų išdirbta siuvykloje “Audimas”, “Autobusų parke” 20 metų prie mašinų plovimo, “Meno dirbinių” įmonėje piešimas ant odos, pynimas ant apvalkalų. Dar įvairių kitų. Dar kolūkio laukuose kas tik papuldavo – visur. Dainavau irgi visur: mokykloje, “Audime”, Sąjungos aikštėj pas Liudą, Praną Jurkonį, Dainavos Kauno Gerojo Ganytojo bažnyčios chore. Kur tik papuldavo, taip visada choruose ir dainuodavau. Dar esu gavus 10 visokių pagyrimo raštų ir padėkų. Dar “darbo spartuolės” medalį.., Namuose daug megzdavau, siūdavau, piešdavau, akordeonu grodavau, kam prireikdavo tai ir vaistus suleisdavau, vaikelius prižiūrėdavau. Vieną mergytę (svetimą) auginau nuo 9 mėn. iki 10 metukų. Per 83 gyvenimo metus visokiausių darbų esu nudirbusi. Ką atsimenu, o kiek dar jų neatmenamų. …”

Ir dabar Monika nemėgsta sėdėti be darbo: mezga kojines ar piešia.

Štai kokia mūsų pažintis su beveik 40 metų Dainavoje gyvenančia Monika. Linkime jai įgyvendinti savo svajones, geros sveikatos  ir toliau  išlikti tokia aktyvia! O dabar dalinamės jos kūryba:

Meilės aidas

 Mylėkim vaiką, žmogų, gamtą,

Mylėkim darbą, dangų, šventą,

Mylėkim ir nemylimą, nes gal…

Jam šito labai reikia?

Mylėkime akis, kurios nemato,

Šito žmogaus širdis jautri, kaip reta.

Mylėkime vieni kitus šventai,

Ir būsim visi mylimi tikrai.

Mylėkim rožę, švelniai kvapnią,

Su jos spygliais, bet akiai brangią.

Grožėkimės laukų gėle kuklia,

Ji – džiaugsmo suteikia paprastume.

Mylėkim tuos, kurie suklydo.

Gėlė palaistoma pražys vėl.

Neleiskim blogiui išvešėt vis,

Kad po to nereikėt gailėtis.

Trečioji istorija

Laima ir Julius yra jauna šeima, neseniai atsikrausčiusi gyventi į Dainavos mikrorajoną. Jie ne kauniečiai. Laima kilusi iš Radviliškio rajono, o Julius  – iš Vilkijos (Kauno raj.). Dalyvavimas mūsų renginyje ,,Lobio ieškojimas  – kūrybiška ekskursija  po Dainavos parką” buvo pirmasis jaunos poros įsitraukimas į Dainavos bendruomenę. Renginyje Julius labai išraiškingai tarp parke augančių beržų deklamavo savo mėgstamo poeto Pauliaus Širvio eiles ,,Aš beržas”. Scena jam nesvetima, nes apie šešerius metus lankė Vaikų ir jaunimo teatrą ,,Vizija”.

Apie save Laima ir Julius pasakoja, kad jie yra aktyvūs, savanoriauja įvairiuose projektuose, mėgsta klausytis dainuojamosios poezijos koncertų. Be galo patinka leisti laiką gamtoje, kaime. Julius labai mėgsta gaminti valgyti, o ypač griliaus pagalba ruošti įvairius patiekalus. Laisvalaikiu abu skaito poeziją ir daro vaizdo įrašus, kuriuos galima rasti youtube kanale ,,Laimos ir Juliaus poezijos skaitymai”:

https://www.youtube.com/channel/UCXl32MSO1e6sT_qjXjswZ2A?view_as=subscriber

Mėgstamiausias poros poetas yra Paulius Širvys. Dar patinka Henrikas Radauskas, Vytautas Mačernis, Salomėja Nėris.

Džiaugiamės tokiu jaunų žmonių įsitraukimu ir pomėgiu poezijai. Juliui širdingai dėkojame už puikų pasirodymą renginyje, o abiems linkime santarvės ir laimės, svajonių išsipildymo, tolimesnių prasmingų veiklų ir dalyvavimo Dainavos bendruomenės gyvenime!

Ketvirtoji istorija

Janina Ulinskienė yra viena iš trijų poečių, kurios Dainavos parke vykusiame renginyje skaitė savo kūrybos eiles. Kaip paaiškėjo, ji kuria jau seniai, yra išleidusi 4 poezijos knygeles (,,Lemties miražai“, ,,Būkim laimingi“, ,,Mūzos dovana“, ,,Norėčiau būti paukštė“) ir net 8 knygeles mažiesiems (,,Zuikio laimė“, ,,Bitės batai“, ,,Vaikystės traukinukas“, ,,Peliuko godos“, ,,Boružėlės draugai“, ,,Bitutės sapnas“, ,,Geri draugai“, ,,Pėdos vaikystės pievoje“). Po Naujų metų pasirodys dar 2 knygos vaikams: apie metų laikus ir apie pasaulio grybus.

Paklausta, kaip pradėjo rašyti, Janina sakė nežinanti, iš kur toks pomėgis ir gebėjimas. Ji gimė ir augo Kaune, vaikų namuose, savo tėvų ir nieko apie juos nežino. Tik iš labai ankstyvos vaikystės, kai jai buvo berods 3 metukai, yra atmintin įstrigęs toks prisiminimas apie gyvenimą Kauno kūdikių namuose. Tada buvo karo metai, naktimis dažnai girdėdavosi lėktuvų ūžimas. Kai ūždavo lėktuvai, viena seselė niūniuodavo vaikams tokią greičiausiai savo kūrybos dainelę, kurios žodžius ir dabar gali pasakyti atmintinai: ,,mikit mažutėliai šią naktelę baugią, tegu jus lig ryto angelėliai saugo“. Kaip moteris spėja, galimai iš čia ir kilo polinkis eiliuoti.

Būdama 4 klasėje Janina subūrė būrelį mergaičių, kurios kas savaitę nupiešdavo po atviruką ir parašydavo bent po vieną eilėraštį. Tada susirinkusios kartu nuspręsdavo, kurios eilėraštis geriausias, ir kurios atvirukas gražiausias. O gražiausią atviruką padovanodavo geriausio eilėraščio autorei. Tačiau netrukus, apie tai sužinojusi, mokytoja uždraudė joms rinktis, Janinai gražiai pasakiusi ,,jei nenori patekti pas baltas meškas, uždaryk savo veiklą…“. Vėliau, kai dirbo Radijo gamykloje, ji rašė eiles laikraščiui, priklausė rašytojų būreliui. Visada buvo aktyvi visuomenininkė, Radijo gamykloje buvo moterų tarybos pirmininkė ir būrė kitas rašančias moteris. Jau tada kurdavo eiles ar sveikinimus, bet savo kūrybos nesureikšmino ir neviešino. Tik išėjusi į užtarnautą poilsį parodė savo kūrybą dabar jau mirusiam dainaviškiui Antanui Paulavičiui, kuris pats kūrė žodžius ir muziką. Tai jis paskatino kurti ir tik jo dėka Janina suprato, kad gali rašyti. Taip ir išleido 12 knygelių. Beje, jas labai nebrangiai, už simbolinę kainą galima įsigyti iš autorės (ką sudomins, parašykite mums, duosime autorės kontaktus).

Dainavoje moteris gyvena seniai, nuo 1980 m. Pasakoja, kad kai atsikraustė, aplinkui buvo purvynas. Dabar be galo džiaugiasi atsinaujinusiu ir tvarkomu mikrorajonu, atnaujintais Draugystės ir Dainavos parkais.

Janina tebėra tokia pati veikli ir kūrybinga kaip jaunystėje. Su kitomis Dainavos bendruomenės moterimis ji susitinka ir jos kartu užsiima tokiomis veiklomis kaip dekupažas, piešimas, pynimas, mezgimas, rankdarbiai, nėrimas. Kartu su jomis oganizuoja renginius Dainavos seniūnijoje ir ,,Berželio“ bibliotekoje bei pati visur dalyvauja. Dar priklauso Nepriklausomų rašytojų sąjungai, Kūrybinės raiškos asociacijai ,,Kauno brandumas“, Artrito klubui, Našlaičių brolijai (labai norėtų susitikti kartu su ja sunkią vaikystę vaikų namuose patyrusių našlaičių). Laisvalaikiu mezga kojines, pirštines, liemenes, kurias dovanoja neįgaliesiems ar senjorams, ankstukams yra primezgusi daug kojinyčių.

Linkime Janinai Ulinskienei daug sveikatos ir sėkmingai išleisti planuojamas poezijos knygeles, toliau išlikti tokia aktyvia, kūrybiška, pasitempusia ir optimistiška. O dabar dalinamės jos kūryba:

Basa vaikystė

Ta tolima

Basa vaikystė

Užžėlę jos visi takai…

Žaibu praskriejusi jaunyste,

Ko taip toli

Atsilikai ?

Tu palikai

Man gražią viltį

Bet jos

Surasti negaliu.

Nors jau plaukai pradėję žilti,

Guluos

Su ilgesiu giliu.

Bemiegės naktys

Tos bemiegės, tylios naktys,

Mintys skrieja sūkuriais…

Nei sugausi, nei pasieksi –

Kaip atskriejo, taip išeis…

Vos sulaukę labo ryto

Dingo tyliai, paslapčia.

Net ir žvaigždės nesulaukė,

Nors budėjo jos nakčia.

Mintys gražios, mintys šiltos

Nesustos ilgiau, oi ne:

Išskubės svajonių tiltais

Ten, kur snaudžia nežinia…

Penktoji istorija 

Nelė kreipėsi į mus pati, papasakojo turinti nemažai nertų servetėlių, kurios guli nenaudojamos, todėl gal kam praverstų ar norėtų padovanoti jas, pvz. į užsienį. Sakė turinti tiek lininių, tiek baltų įvairių servetėlių, kurias už simbolinę kainą norėtų realizuoti. Šiuo metu Nelė dėl sąnarių ligų nebeneria, o ir sveikata nelabai kokia.

Pasidomėjus daugiau moteris papasakojo, kad anksčiau labai nerdavo, prekiavo savo gaminiais mugėse, atlikdavo užsakymus. Ne vieni nėriniai yra iškeliavę ir į užsienį. Dažniausiai nerdavo servetėles, patiesaliukus, apykakles suknelėms ir mokyklinėms uniformoms, bet buvo nunėrusi ir liemenę, megztuką, staltiesę, vaikišką lovatiesę. Nelė yra savamokslė nėrėja. Su jos darbais šis pomėgis visai nesusijęs. Paklausta, kaip kilo toks nėrimo pomėgis, Nelė papasakojo istoriją, kad dar mokantis mokykloje pažįstama rusų tautybės mokinė pasiūlė jai pabandyti, sakė gal patiks. Nusipirko įvairių nėrimo žurnaliukų ir pradėjo nuo mažų servetėlių. Įgudusi išbandė ir didesnius gaminius, pradėjo pati kurti ar perdaryti schemas, nėrė lietuvių liaudies raštus, pradėjo nerti  pagal  individualius užsakymus.

Nelė gyvena Dainavos seniūnijoje neseniai, vos trečius metus. Anksčiau gyvena Kauno rajone, bet vaikams užaugus tapo sunku išlaikyti didelį butą ir teko jį parduoti. Taip atsikėlė į šį mikrorajoną. Lankoma tik vaikų Nelė su kitais žmonėmis vietos bendruomenėje ryšių nepalaiko.

Linkime Nelei sveikatos ir atrasti naujų pomėgių, galbūt susipažinti su naujais žmonėmis, o mes keliame klausimą: kiek Dainavos seniūnijoje yra tokių įdomių, talentingų, bet ganėtinai vienišų žmonių?

Susidomėjusius Nelės nėriniais dėl jų įsigijimo prašome skambinti tel. 8 603 38129.

Šeštoji istorija

Labai džiaugiamės, kad pernai, organizuojant renginį Dainavos parke, susipažinome su gerb. Daiva Valentaite. Repeticijų ir renginio metu ji noriai dalinosi prisiminimais apie parką. Turbūt ne visi žino, kad gerb. Daiva yra knygos ,,Kauno Dainava: dabartis ir istorinė praeitis“ (2013 m.) sudarytoja. Pasak jos, energetikos mokslų daktarės, ilgametės Kauno pilietinės  bendruomenės centro ,,Dainava“ pirmininkės, tai pirmoji knyga, kurioje pradėti rinkti istoriniai duomenys apie Kauno Dainavos seniūnijos teritorijoje buvusius kaimus ir jų gyventojus, praeityje ir dabartyje savo veikla ir darbais garsinančius Dainavą. Anksčiau ši vietovė vadinosi Muravos pievų kaimu. Čia gyvenę naujakuriai nusprendė, kad kaimui reikia normalaus pavadinimo. Tuo klausimu visi susirinko pas kaimo seniūną ir svarstė įvairius variantus. Tada seniūno Jurgio Stankevičiaus aštuonmetė dukra Marija pasiūlė ,,Dainava“, pagal savo mėgstamiausią knygą ,,Dainavos šalies senų žmonių padavimai“. Dainavos kaimo pavadinimas įteisintas 1927 m.

Kaip pasakoja gerb. Daiva: ,,Dainavoje gyvenu nuo 1974 m., todėl mane seniai domino šios Kauno dalies vystymosi ir joje buvusio kaimo, pavadinto Dainavos vardu, istorija. Šiaurės rytų kryptimi išsiplėtusio Kauno miesto dalis anksčiau buvo vadinama Dainavos mikrorajonu, kuris, 2003 m. sukūrus 10 miesto seniūnijų, buvo pavadintas  DAINAVOS seniūnijos vardu. Tai buvo didžiausia gyventojų skaičiumi seniūnija (sudaranti apie 30 proc. miesto gyventojų), todėl netrukus (2005 m.) dalis Dainavos buvo atskirta ir įkurta 11-toji seniūnija, pavadinta GRIČIUPIO vardu. Tačiau ir po atskyrimo Dainavos seniūnijos gyventojų skaičius sudarė virš 20 proc. miesto gyventojų. Seniūnijų atsiradimas paskatino ir bendruomeninių organizacijų kūrimąsi. Todėl ėmiausi  iniciatyvos, kad 2003 04 22 būtų įregistruotas Kauno pilietinės bendruomenės centras ‘‘Dainava‘‘, kurio tarybos pirmininke teko dirbti net 9 metus. Po to dėl sveikatos stovio iš tarybos  pirmininkės pareigų pasitraukiau“.

Minėtu laikotarpiu gerb. Daiva aktyviai vykdė bendruomenės centro veiklą: buvo leidžiamas visuomeninės ir kultūrinės veiklos laikraštėlis DAINAVOS APŽVALGA (išleisti net 21 numeris, kurių rinkinys yra Kauno apskrities bibliotekos kaunistikos skyriuje). Veikė diskusijų klubas CIVITAS (surengta virš 25 diskusijų su žymiomis asmenybėmis), DARBŠČIŲJŲ RANKŲ  ir KRAŠTOTYRININKŲ klubai. Vyko gyventojų ir įvairių valstybinių institucijų, tarp jų ir ministerijų atstovų, susitikimai perpildytose didžiosiose mokyklų (Atžalyno, J.Urbšio ir kt.) ir net Kauno m. savivaldybės salėse. Bendruomenės centras, vadovaujamas gerb. Daivos, organizavo ir  svarstė miestui aktualias šilumos, vandens bei aplinkos tvarkymo teisinio reglamentavimo problemas. Tuo metu su daugelio dainaviškių pagalba ir buvo rengiama knyga apie Dainavos kaimą. Knygos pradžia laikytinas  bendruomenės centro, kuriam vadovavo gerb. Daiva, projektas  ,,Dainavos ištakos ir iškilių asmenybių siluetai“, nors tuo metu knygos sudarymas dar nebuvo planuojamas. Tuomet  susikūrė ir neformalus Kraštotyrininkų klubas, kurio veikla palaipsniui plėtėsi įvairiomis kryptimis: archyvinės medžiagos rinkimas ir aptarimas, bendravimas su jaunaisiais kraštotyrininkais, vadovaujamiems Dainavos mokyklos mokytojos Irenos Balčiūnienės, susitikimai su dabartinės Dainavos seniūnijos teritorijoje buvusių kaimų gyventojais ir kt. Nedidelės apimties kraštotyrininkų veiklos aptarimo renginiai dažniausiai vykdavo buvusioje ‘‘Švyturio‘‘ bibliotekoje, kurios vedėja NIJOLĖ GREIČIUVIENĖ (1950-2007) tokią kultūrinę veiklą skatino, o jos staigi mirtis buvo didelė netektis kraštotyrininkų aktyvui.

2007 m. tuomet turimos surinktos medžiagos pristatymo renginyje buvo pirmą kartą diskutuojama dėl atskiros knygos turinio ir išleidimo aktualumo. Tačiau tam reikėjo nemažai metų ir darbo, kad šis didelės apimties (615 p.) leidinys būtų parengtas spausdinimui (sumaketuotas 2012 m., atspausdintas tik 2013 m. 300 egz. tiražu). Viešas knygos pristatymas įvyko ‘‘Berželio‘‘ bibliotekoje 2013 08 20 d. (žr. nuotrauką). Surinktos dokumentinės medžiagos ir prisiminimų autoriai nurodyti pačiuose straipsniuose ir panaudotų  šaltinių suvestinėje.

Knygos 27 p. yra 2011 m. nuotraukos kopija, kurioje buvusio Dainavos kaimo gyventojas J.Stankevičius (g.1929 m.) atkreipia dėmesį į šalia tvenkinėlio buvusio K.Stofelio namelio pamatus, pasakydamas ,,Štofelis yra tikrasis šio Dainavos parko pradininkas. Jei čia nebūtų buvę jo veiklos palikimo, šioje vietoje dabar stovėtų daugybė daugiabučių“ .

Būtent Dainavos parkui pradžią davė toje vietoje veikęs olando Kornelijaus Stoffelio sodininkystės-daržininkystės ūkis, kuriame augo gerų veislių vaismedžiai, oranžerijoje rečiausi pietų augalai, dekoratyviniai krūmai, gėlės. K.Štofelis pastatė kelis šiltnamius, kuriuose augino vynuoges, supylė alpinariumus, iškasė tvenkinius ir juos įpynė į sodo kompoziciją. Jo parke augo retų veislių alyvos, įvairiausios tulpės, raktažolės ir daugybė kitokių gėlių. Gyveno olandas nedideliame namelyje, apstatytame tujų paunksmėje. Prie namelio šliejosi nedidelė oranžerija, kurioje buvo auginamos pietietiški egzotiški augalai: palmės, lianos ir kt. Baigiantis II pasauliniam karui, šis gamtos mylėtojas olandas, pabūgęs bolševikų teroro, su šeima pasitraukė į Vakarus, tolimesnis jo likimas nežinomas. Sodybą savo žinion perėmė sovietų valdžia. Iki 1952 m. čia buvo Dainavos kolūkis. Jį perorganizavus į S.Nėries kolūkį, čia veikė Dainavos brigados daržininkystės punktas. Sodyba laikui bėgant buvo niokojama. Keitėsi jos gyventojai, kurie statėsi nuosavus namus Muravoje ir į juos kėlė sodinius: medelius, vaiskrūmius, dekoratyvinius augalus. Supuvo ir suiro šiltnamiai. Juos nugriovė kolūkis. Kai nuėmė tvoras, teritorija tapo niekieno. Tik ąžuolai ir beržai, kai kurie kiti medžiai, atlaikę visus išbandymus, tebeauga ir šiandien.

Kaip apgailestauja gerb. Daiva, ,,po 2018 m. parko rekonstrukcijos minėti namelio pamatai dingo ir jokio atminimo ženklo parko pradininkui neatsirado. Nei vienai tuomet Dainavoje veikiančiai nevyriausybinei organizacijai minėti istoriniai faktai nerūpėjo. Tuomet supratau, kad  reikia imtis asmeninės iniciatyvos dėl olando K.Stofelio buvusios sodininkystės indėlio ir jo, kaip parko pradininko, atminimo įamžinimo naujai rekonstruotame  Dainavos parke. Norint įgyvendinti šį siekį, reikėjo imtis veiksmų. Reikėjo papildyti medžiagą, kurios nebuvo knygoje apie Dainavos kaimą. Reikėjo išsiaiškinti, kokie ryšiai siejo Frydrichą-Otto Barnelį, kurio pirktoje žemėje sodininkavo ir faktiškai ją valdė K.Stoffelis. Tai padėjo atskleisti užsimezgęs ryšys su Kauno evangelikų reformatų bendruomenės nariais, Kauno  archyve rasti knygoje nepanaudoti dokumentai dėl K.Stoffelio sodininkystei naudotos žemės. Kadangi artėja 2022 m., kuriais Kaunas skelbiamas EUROPOS KULTŪROS SOSTINE, todėl kreipiausi į Atminties biurą dėl gražaus Europos kultūros sostinės metų akcento. Pridėjau dokumentinę medžiagą dėl atminimo ženklo įrengimo olandui, kuris prieš 100 metų įsikūrė Kaune, o po dešimtmečio pradėjo kurti savo sodininkystę, kurios palikimas svarbus ir šiandieniniam Kaunui. Rašto kopija buvo persiųsta miesto MERUI ir Pavadinimų sumanymo ir atminties įamžinimo darbo grupės vadovei JŪRATEI NORVAIŠIENEI. Atminties biuro vadovė D.Citvarienė pritarė K.Stoffelio veiklos atminimo įamžinimui, nurodydama, kad tai turi būti daroma per Savivaldybės institucijas. Todėl tolesnis bendravimas vyko per Savivaldybės  administracijos kultūros paveldo skyrių, asmeniškai ir vėliau laiškais bendravau su jo darbuotoja DANUTE RŪKIENE. Posėdžiuose pagaliau buvo nutarta, kad informacinio stendo apimtis turi būti iki 850 simbolių įskaitant tarpus. Po ilgo teksto derinimo pasiekė žinia, kad tekstas bus tvirtinamas praėjusių metų gruodžio pabaigoje, galutinės informacijos neturiu. Labai norėčiau, kad  atsirastų bent keletas aktyvių narių, kurių veikla padėtų atskleisti dokumentinę medžiagą, skatinančią įrengti tinkamą atminimo ženklą Dainavos parko pradininkui olandui KORNELIJUI STOFFELIUI, buvusio namelio vietoje šalia tvenkinėlio. Visuomet padėsiu, jei būsiu reikalinga minėtos veiklos įgyvendinimui!“.

Mes labai dėkojame gerb. Daivai už įdomias žinias ir dideles pastangas išsaugoti Dainavos seniūnijos istoriją. Labai linkime nepailsti ir toliau išlikti aktyvia bendruomenės nare!

Septintoji istorija

Ši istorija skiriasi nuo ankstesnių, nes joje kalbėsime apie kitokį talentą – talentą mylėti ir atjausti. Neseniai teko susipažinti su prieš 3 metus iš kito miesto į Dainavą persikėlusia moterimi, pavadinkime Danguole (gaila, kad ji nesutiko atskleisti savo tikro vardo).

Į Dainavos bendruomenę Danguolė įsitraukti dar nespėjo, bendrauja tik su su savo artimaisiais, kurie gyvena tame pačiame mikrorajone. Tačiau negalime nepapasakoti Danguolės istorijos, kadangi ji neeilinė. Danguolė globoja berniuką su labai sunkia negalia. Motyvas imtis tokios misijos atsirado prieš kelerius metus, slaugant savo sunkiai sergančią mamą. ,,Mamai esant ligos patale daviau pažadą, kad paimsiu vaiką iš vaikų namų ir auginsiu kaip savo” – pasakoja Danguolė. Prieš trejus metus moteris įvykdė šį pažadą ir iš vaikų namų pasiėmė globoti 7 metų berniuką, kurio raida visiškai neatitiko jo amžiaus: jis nevaikščiojo, nekalbėjo, nelabai reagavo į žmones ir visiškai neturėjo bendravimo įgūdžių. Vaikas buvo paliktas tėvų ir iki tol 5 metus išgyveno institucijoje, kur jo fiziologiniais poreikiais kaip ir rūpinosi, bet dėmesio, šilumos ir meilės jis neturėjo. Sunku patikėti, kad Danguolės šeimoje per gana trumpą laiką berniukas padarė tokią pažangą, pasikeitė jo emocinė būklė: Danguolės pastangų ir meilės dėka jis atsistoja lovytėje, vedamas vaikšto, taria  kelis žodžius, atpažįsta ir reaguoja į savus žmones. Pati Danguolė teigia nesitikėjusi, kad vaikas taip sparčiai tobulės, nes iki tol ji sulaukė tiek specialistų, tiek aplinkinių reakcijos, kurie ją bandė atkalbėti nuo tokio žingsnio. Kaip Danguolė sako: ,,kiek tokių vaikų auga vaikų namuose, kurių niekas nepaima dėl negalios, ir jie auga apleisti, neturėdami mylinčio žmogaus. Neteko girdėti, kad kuri kita globėja Kaune būtų paėmusi globoti svetimą vaiką su negalia. Aš labai skatinu globoti tokius vaikus, nereikia bijoti kitokių vaikų, nes jie irgi vaikai, jie irgi žmonės. Taip pat nereikia bijoti leisti globėjams globoti tokius vaikus, nereikia atkalbinėti, gąsdinti. Mano svajonė, kad kuo daugiau vaikų, ypač neįgalių, būtų globojami šeimose”.

Tikimės, kad ši pasiaukojanti istorija nepaliks abejingų, o tuo pačiu džiaugiamės, kad bendruomenėje yra tokių žmonių su didele širdimi, kaip Danguolė. Linkime jai stiprybės ir dar daugiau pozityvių, džiugių akimirkų!  

Aštuntoji istorija

Romalda yra viena iš pernai, rugsėjo mėn., Dainavos parke vykusios kūrybiškos ekskursijos – lobio ieškojimo – renginio dalyvių, gyvenanti Dainavos seniūnijoje jau 40 metų.  Kadangi repeticijų metu ji atsiskleidė kaip šmaikšti, artistiška, nebijanti iššūkių, todėl jai renginyje teko grybautojos vaidmuo. Šis personažas pasirinktas neatsitiktinai. Romalda dalinosi prisiminimais apie Dainavos parką ir paaiškėjo, kad jos vyras buvo aistringas grybautojas, anksčiau grybaudavęs dabartinio Dainavos parko teritorijoje. Kaip pasakoja Romalda: ,,mes su dukra dar miegam, o vyras atsikelia anksti ir parneša visą pintinę įvairių grybų“. Tuometinis Dainavos parkas atrodė visiškai kitaip: buvo tankiai priaugęs krūmų ir medžių, tiek lapuočių, tiek spygliuočių, todėl jame augo įvairių rūšių grybų. Pati vieta aplink parką buvo pelkėta, apaugusi krūmais ir medžiais.

Romalda (kaip ją visi vadina – Romutė) dalinosi prisiminimais apie 1971 metus. Ji su šeima tais metais atsikraustė į Dainavą, kaip sako ,,į trečią namą nuo Pramonės prospekto  pusės“. Toliau daugiabučių namų dar nebuvo. Nebuvo  nei dabartinių mokyklų, nei darželių, nei parduotuvių. Nebuvo ir takų, šaligatvių. 1971 m. rugsėjo mėnesį buvo labai šlapia, todėl dėl purvo iki Pramonės prospekto žmonės neretai eidavo su botais, o paskui persiaudavo kitais batais. Romalda pamena atvejį, kai iš 5 aukšto balkono netyčia iškrito žemėn stiklinis butelis, tačiau nesudužo, nes jis minkštai nukrito į aplink namą esančią pliurzą.  Darželių nebuvo, todėl dukrytę kasdien veždavo į Žaliakalnyje esantį darželį, o iki Pramonės prospekto tekdavo nešti ją ant pečių. Automobilius tada mažai kas turėjo, o miesto autobusai nuolat būdavo pilni, pergrūsti. Giminės apgailestavo dėl jų persikraustymo, sakydami ,,kur čia į Kamčiatką jie nuėjo…“. Artimiausia parduotuvė buvo toli, Kovo 11- osios gatvėje. Tik vėliau atsirado pora parduotuvių arčiau, Partizanų gatvėje. Netrukus prasidėjo daugiabučių, mokyklų, darželių statybos, prie Dainavos parko buvo supiltos 2 kalvos, medžiai ir krūmai parke praretinti ir pats rajonas staigiai keitėsi.

Romalda apgailestauja, kad dabar Dainavos rajone kiemuose tiek mašinų, kiek anksčiau juose žaisdavo vaikų (visos šeimos turėdavo po 2,3 vaikus), o kiemuose žaidžiančių vaikų matyti mažai. Kartu ji džiaugiasi, kaip dabar gerai gyventi Dainavoje. Ji lygina milžinišką skirtumą, kaip buvo anksčiau ir kaip yra dabar. Rajonas tapo tvarkingas ir viskas vietoje: parduotuvės, vaistinės, paštas, bažnyčia, parkas. Parką Romalda labai mėgsta, eina viena, ir su anūkais. Anūkai patys prašo ,,einam į tavo parka pasisupti“. Romalda yra aktyvi, užsima įvairiomis veiklomis: mėgsta megzti, pasportuoti, vykti į ekskursijas. Iki karantino mokėsi 3 amžiaus universitete.

Dėkojame Romaldai už prisiminimais praturtintą ir charizmatišką vaidybą renginyje bei linkime išlikti ir toliau veiklia bei aktyvia bendruomenės nare!